še

1 šè adv. ArchXXXIX284, LVIV14; Sut, N žr. 1 šę: Eik še, t. y. prie manęs arčiau J. Eik šè artyn LB212. Ant še linkuo eik J. Sudiev, bernuži, duok še žiedužį..., aš eisiu pas močiutę JD558. Še ir te šmiruoja ans J. Vėjas pustė pieską te ir šè Drsk. Tik bobutė nunešė paršiukui ėst, atejo – nėra vieno vaiko: ana ir šè, ir te ieškojo – nėra Aps. Ir še jodžiau, ir te jodžiau, Veliuonos mergeles bandavojau JD887. Šitie, kurie nor ižg še pereit jūsump, negal DP269. ^ Še mušk, še nelend D165psl., VP44.

◊ šè [ne] čià; še ir čia R203, MŽ270 įvairiose vietose, daugelyje vietų, daug kur: Visados še čia būdavo visokių atsitikimų Sz. Todėl ką nesant kame ko rasti, še ne čia sulasiau, tą tamstai, meilingas skaitytojau, bruku M.Valanč.